Joanos Deltuvaitės fotografijų paroda – projektas „Tą naktį, kurią nemiegojau…“

2010 m. kovo 10 d – balandžio 10 d.
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g. 19)

Buities fotografe vadinama J. Deltuvaitė pasakoja, kad ją „jau keletą metų domina žmogaus aplinka, kurioje jis gyvena. Daiktų įsiliejimas į buitį, kaita, istorija ir „tylus“ jų gyvenimas. Serija fotografuota naktį, kai „neužmiegi ir įvairiausios mintys sukasi nesustodamos. Nepadeda niekas… Nei kūno padėties keitimas, nei „avyčių skaičiavimas“, nei galvojimas, kaip čia negalvoti. Atrodo, kad n-tąjį kartą išgyveni visas savo gyvenimo akimirkas. Permąstai praėjusią dieną, tada visą gyvenimą, už minutės nusikeli į vaikystę, ir taip pat, nesunkiai, atgal į ateitį. Kol visiškai minčių iškamuotas, nė nepastebėdamas, po kelių valandų užmiegi“.

Paskubomis ištartas „nebespėju” skamba kaip dabarties manifestas.

Pasak Gyčio Skudžinsko, „„Tą naktį, kurią nemiegojau…” aktualizuoja šiandien bendrinę žmogiškosios įtampos ir nenumaldomos skubos problemą. Paradoksalu, bet mūsų gyvenimas, prisipildęs komforto prekių, netampa paprastesnis, bet tik intensyvina tempą, ir paskubomis ištartas „nebespėju” skamba kaip dabarties manifestas. Technikos diktatas ne tik palengvino darbo organizavimą, bet ir be skrupulų įsiskverbė į visas pačias intymiausias mūsų erdves. O prigimtinė būtinybė atsipalaiduoti ikisocialinėje ramybės būsenoje tampa neišbrendamų labirintų raizgalyne. Laikrodis, nuožmiai skaičiuojantis kiekvieną beprasmiškai praleistą akimirką, atrodo kaip pasmerkiantis nuosprendžio tekstas. Joana šias nevilties ir nerimo akimirkas neutralizuoja sau įprastu būdu – sugaudama vos matomus miegamojo ar už lango esančius vaizdus jautriu fotokameros ieškikliu. Ir kaip čia neprisiminsi Maršalo Makluhano kalbų apie techniką kaip kūno tęsinį. Technika paverčia mus savo įkaitais, bet galima, kaip Deltuvaitė, žaisti pagal egzistuojančias taisykles ir pergudrauti technokratinius monstrus – kas įkalinta fotoaparato atmintyje, tas nugalėta.

Žiūrovai erdvėje, balansuojančioje ant neregimybės ribos, bus priversti naudoti visas savo intuityvias ir intelektualias galias. Fotografija šiuo atveju tampa tik vienu iš kelių instaliacijos sandų. Laikrodžio ritmas verčia kūną judėti hipnotišku žingsniu, tiesiog fiziškai patiriant erdvę, – teigia G. Skudžinskas“.

Paroda veikė iki balandžio 10 d.

Organizatorius:
Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Rėmėjai:
Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija
LR Kultūros rėmimo fondas
Partneris:
VšĮ „Kultūros meniu“