Kultūros meniu ir stambiausia Vokietijos energetikos kompanija RWE bendradarbiavo leidžiant pirmąjį menininkų rezidencijos katalogą VISIT.
Pirmoji dalyvauti programoje pakviesta Lietuvos fotografė Joana Deltuvaitė.
Video: http://www.rwe.com
Projekto aprašymas
Pakankamai sunku pastebėti žmogų didžiulėje korporacijoje, kurios pastatai išsibarstę po visą regioną. Viskas čia atrodo įsilieja į visa apimančią rutiną.
Biurai be žmonių atrodo bedvasiai. Trumpam užsukus, žmonių buvimas ten, jų nepažįstant, neužpildo tuštumos jausmo, nes jie – vis dar interjero detalės ar bendras jo triukšmas. Įspūdis nesikeičia: vaizduotėje būdami „fabriko“, mechanizmo dalimi, atrodo, jie negali suteikti biurui gyvybės.
Įėjęs į standartinį dvylikos kvadratinių metrų biurą, neišvengiamai ieškai kažko intymaus, kas pasakytų apie darbuotoją daugiau, nei numanomos pareigos, lytis, apranga, ar jo atlyginimas. Intymumas, virtęs mažais daikčiukais, išduoda man asmenybę ir leidžia darbuotojams nesąmoningai papasakoti apie save.
Biuro dydis, kėdės, stalo, kompiuterio, telefono modelis ar pagaminimo metai klaidina, bet neapgauna. Ieškai ir matai, ką kiekvienas iš mūsų (ne)daro, kad išliktų asmenybe kompanijoje, kurioje dirba tūkstančiai ir, tuo pačiu, globalizuotame pasaulyje, kuris jau senai verčia mus pranykti.
Kaip bebūtų, biuras nėra pramogų vieta – tai vieta darbui. Biuras, kaip architektūros ląstelė turi savas taisykles ir aibes teorijų, kurios aiškina, kur teisingai pastatyti stalą ar kėdę, kaip elgtis įvairiose ekstremaliose situacijose, o kur dar „laimingo darbuotojo“ paslaptys…
Kai kuriuose ofisuose, gali praleisti valandų valandas ieškodamas kažko, kas išduotų, kad ten dirba žmogus, o kiti sunkiai primena darbo vietą.
Šie daiktai yra vienintelės „gyvos būtybės“ biuruose dvidešimt keturias valandas per parą.
Dažnai randi šeimos portretus, keistas kompiuterio ekranų užsklandas (nes vaizdas kažką reiškia tik jį išsirinkusiam), daiktus, kurie nurodo darbuotojo hobį. Mašinėlių, lėktuvų kolekcija, dažnai sutinkami meškiukai ar kauliukai, sezoniniai žaisliukai ir brangūs daiktai. Dažnai čia dar rasi vaikų piešinių, prikabintų matomiausiose vietose ir keistų dovanų, kurios, tikriausiai, neranda vietos nei namie, nei šiukšlių dėžėje.
Darbuotojas gali atsisakyti būti nufotografuotas pats ar kad būtų nufotografuotas jo šeimos portretas biure, tačiau jis niekada nesipriešina, kad fotografuotų jo paliktus asmeninius daiktus. Jis nepersonalizuoja jų nes matyt pats yra tos personalizacijos proceso dalis. Žmonėms tie daiktai yra tiesiog kažkas nepastebimo, bet man jie yra vieninteliai, kurie dar kalba apie žmoniškumą, asmenybę, stiprų charakterį. Šie intymūs daiktai, būdami tikriausiai nuoširdžiausi darbuotojų portretai, yra vienintelės „gyvos būtybės“ biuruose dvidešimt keturias valandas per parą.
Daikto – išdaviko portretą rėmina mažos kompanijos interjerų detalės. Daiktai, iš tiesų, išdavikais nėra; tai – tiesiog archetipai iš mūsų pasąmonės. Jie neišvengiamai tampa gyvais su savo charakteriu ir istorija. Šio projekto tikslas – jokiu būdu ne ironija. Tai impulsas istorijai… Ieškant priežasčių, kodėl būtent jie ir ką jie simbolizuoja ne vien RWE kompanijoje, bet ir mūsų visuomenėje.
Tekstas © Joana Deltuvaitė, 2010
Foto © Joana Deltuvaitė, 2010