Paliestas laikas

September 8, 2008  |  In Focus 2008, Parodos  |  Share

Paliestas laikas
Joana Deltuvaitė, Ramunė Pigagaitė, Arturas Valiauga
Kuratorė: Eglė Deltuvaitė
2008 rugsėjo 8  – 24 d.
Galerija „Akademija“

Laiko prisilietimai ir žmogaus bandymai paliesti laiką

Romėnų filosofas Seneka yra pasakęs, kad kiekviena diena – tai vis naujas gyvenimas. Kiti mąstytojai priėjo prie tokio žmogaus gyvenimo moto: tas pats, bet kitaip. Tiek viena, tiek kita mintis susitinka ir susijungia fotografijos parodos „Paliestas laikas“ kontekste, kurioje pristatomas trijų lietuvių autorių – Joanos Deltuvaitės, Ramunės Pigagaitės ir Arturo Valiaugos – susidūrimas su laiku. Visų trijų autorių darbai buvo įkvėpti laiko prisilietimo prie žmogaus ir žmogaus prisilietimo prie laiko tematikos, bet yra nepaprastai skirtingi ir individualūs. Įžengusius į galeriją visų pirma rėksmingai pasitinka Ramunės Pigagaitės įspūdingo dydžio fotografijų ciklas, atspindintis blokinių namų laiptines valančias moteris. Senyvos moterys, vilkinčios ryškiaspalviais chalatais, pasipuošusios fotosesijai, plauna grindis, šveičia laiptus, gręžia skudurus. Visos užfiksuotos iš beveik to paties rakurso, visų jų fone puikuojasi intensyvios sovietmečio žalumo ir mėlynumo sienos, atrodančios egzotiškai, netgi patraukliai, ir išskirtos iš blokinio namo konteksto. Šis ciklas, kuriame skiriasi tik veikiantieji asmenys, savotiška rondo forma pasakoja apie daug mačiusių daugiabučių sienų gyvenimą, apie moteris, intensyviai bandančias nutrinti nemalonius laiko prisilietimus. Žvelgiant į šias fotografijas natūraliai norisi priešintis kiek per aktyviai režisūrai. Daug lengviau priimti plakatines spalvų abstrakcijas, ryškiaspalves sienas, kurios pasirodė gražios bei savyje talpinančios daug daugiau istorijos ir to paties laiko prisilietimų nei pozuojančias moteris, pasislėpusias tarp savo išeiginių chalatų ir puošnių šlepečių. Galbūt tuos nemalonaus laiko prisilietimus jos jau spėjo nuplauti dar iki atsiveriant objektyvo akiai?

Visai kitokia dvasia sklinda iš Arturo Valiaugos fotografijų ciklo, dokumentiškai atveriančio duris į senyvos kaimo poros nepaprastai margą, bet paradoksaliai tuščią gyvenimą. Šių žmonių namų sienos, nukabinėtos žurnalų ir laikraščių iškarpomis, šokiruoja ir tuo pačiu vis labiau traukia akį. Prabudęs žmogiškas smalsumas verčia eiti nuo iškarpos prie iškarpos bandant suvokti jų atsiradimo priežastį, tarpusavio ryšį, sąsajas su jas klijavusia asmenybe. Ir tik galiausiai, perskaičius krūvas reklaminių šūkių ir pačių netikėčiausių antraščių, akis užkliūva už žmogaus, namo šeimininko, kukliai sėdinčio tolimiausiame plane ar kambario kertėje. Jis pats čia tarsi tik dalyvis, o ne kūrėjas; jo gyvenimas, suskilęs į tuos tūkstančius skliautelių, nebepriklauso jam, nes taip niekada ir nebuvo gyventas. Gyveno visi kiti: žymūs veikėjai, nusikaltėliai, išradėjai, dingę vaikai, sportininkai, madų ir šou pasaulio atstovai, bet ne jis. Netgi šio žmogaus daiktai priklauso nebe jam – jie taip pat tų beribių sienų dalis, tarsi įsiurbti į kažkokią begalinio visuotinio vyksmo orbitą. Paradoksalu, bet namai, kuriuose nėra nė lopinėlio baltumos, kur visa, ką akis užmato, nuklota nenutylančiu žiniasklaidos bruzdesiu, yra be galo tušti, o tie du gyvenantys žmonės dalinasi nebent vienas kito vienatve. Laikas yra išties pagrindinis šių fotografijų veikėjas. Laikas, kurį taip desperatiškai bando paliesti žmogus.

Antrame galerijos aukšte pasitinka masyvaus formato Joanos Deltuvaitės žmogaus-daikto santykį vaizduojančios fotografijos. Tai mikroskopinis žvilgsnis už žmogaus kūno grožio ribų: laikas šiose nuotraukose tiesiogiai paliečia daiktą, tuo atskleisdamas žmogaus laikinumo tiesą. Daiktai dėvisi, dėvisi ir žmogus, įsikibęs į tam tikras priemones, bandydamas išsaugoti tai, ko iš tiesų išsaugoti neįmanoma: savo jaunystę ir grožį. Autorė šiame „Paliesto laiko“ cikle fiksavo kūno priežiūros priemones, tokias kaip šampūno buteliukai, plaukų šepečiai, kosmetika. Šie parduotuvėse blizgantys ir reklama viliojantys daiktai čia atrodo nudėvėti, subjauroti akivaizdžių laiko pėdsakų: dulkių, vandens, žmogaus kūno nešvarumų. Šios fotografijos paveikios savo atvirkščiąja estetika, tokiu būdu puikiai iliustruojančios grožio sąvokos reliatyvumą. Taip, laiko paliesti esame visi.

Goda Rupeikaitė (www.alfa.lt)


Comments are closed.