Aš tarp Jų

September 11, 2008  |  In Focus 2008, Parodos  |  Share

Aš tarp jų
Autoriai: Mindaugas Komskis, Robertas Narkus, Damien Peyert, Pascale Peyert, Vytautas Stanionis, Satoru Toma, Raimundas Urbonas, Arturas Valiauga
Kuratorė: Eglė Deltuvaitė
2008 rugsėjo 11 – 27 d.
Galerija „Arka“

Jaunas lietuvių fotomenininkas Robertas Narkus autoportretų serijoje „Parkritęs“ kvestionuoja mums nepatogias situacijas. Provokuojančios fotografijos, kuriose autorius fiksuoja save parkritusį įvairiose erdvėse primena detektyvinio filmo estetiką ir iš tiesų priverčia kurti scenarijų – apipinti jį (gal net) kriminalinėmis linijomis. Sodrios spalvos, koncentruotas apšvietimas, veidu į žemę gulinčio žmogaus siluetas primena filmuose dažnai romantizuotą žmogžudystės sceną. Čia sunku apčiuopti santykį tarp sukurtos tikrovės ir tikro gyvenimo – tampa sunku apsispręsti, ar fotografijomis žavėtis tarsi kino kadru ar veikiau pasijusti nepatogiai dėl dažno mūsų abejingumo tokiose situacijose kasdienybėje.

Neįprastus autoportretus kuria ir japonas Satoru Toma. Save jis įamžina prasidėsiančių statybų aikštelių kiaurymėse. Tik jose – ne jo kūnas, o  šešėlis – svetimkūnis toje aplinkoje, bet nepastebimai su ja susiliejęs  juodai baltoje fotografijoje. Autorių žavi erdvės, esančios metamorfozės būsenoje ir jose jis taip pat keičia savo atvaizdą. Neatpažįstamas šešėlis beasmenėje aplinkoje simbolizuoja nuolatinį kitimo procesą.

Robertas Narkus. Iš serijos „Parkritęs”

Satoru Toma. Iš serijos „Autoportretas kuriamas”

Šiuolaikinis didmiestis ir jo veidas – Didžiojoje Britanijoje gyvenančio Mindaugo Komskio nagrinėjama tema projekte „Mėnulio šviesa“. Tik čia naktinį Londoną atskleidžia ne klubinės kultūros, nesibaigiančių linksmybių, skirtingų tautybių žmonių, naktinių miesto šviesų vaizdai, bet apsnūdę, tankiai apsodinti ir menkai apšviesti gyvenamieji namai. Tokia neįprasta forma autoriui puikiai pavyko atskleisti globalizacijos amžiaus didmiesčio, visuomenės susvetimėjimo bei privatumo-viešumo problematikos specifiką. Globalizacijos ir didmiesčio tema ne mažiau svarbi prancūzų fotomenininkės Pascale Peyret kūryboje.

Projektas „Žalia atmintis“ – ironiško požiūrio, tačiau tai kartu ir susirūpinimo mūsų šiuolaikine visuomene išraiška. Fotografijose – miniatiūrinis miestas, kurio dangoraižiai ir gatvės – kompiuterio atminties kortelės, o žmonės – plastmasiniai žmogeliukai iš vaikų žaidimų dėžučių. Vienintelis tikras šių fotografijų veikėjas – gamta, išreikšta sudygusiomis sėklomis, kurių daigai apraizgo mizansceną. Fotografijos iliustruoja menininkės mintį, kad nors mes – daugiau žinantys ir turintys geresnį nei ankstesnės kartos priėjimą prie išminties, mes vis tiek jaučiamės per maži šioje didėjančioje, tirštėjančioje ir iššūkius metančioje noosferoje.

Mindaugas Komskis. Iš serijos „Mėnulio šviesa”

Pascale Peyret. Iš serijos „Žalioji atmintis”

Tuo tarpu Vytautas Stanionis kuria fragmentiškas gyvenimo panoramas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad panoramą sudarančius kadrus jungia tik tam tikrų spalvų gama, tačiau iš tiesų tai – konkrečių žmonių, erdvių, objektų, situacijų gyvenimai. Trys kadrai – viena fotografija, kurioje kartais vientisa istorija, o kartais tik bendra melancholiška nuotaika. Autoriaus darbai, kaip visada, pasižymi specifine, kažkuo liūdinančia kasdiene estetika. Melancholiška estetika būdinga ir dokumentinių filmų kūrėjo, fotomenininko Damieno Peyreto projektui „Maudynės ir garai“. Fotografijos visuma, sudaryta iš smaragdinės žalumos fono, karštų versmių garų, suminkštėjusios šviesos, maudymosi kepuraičių ant pagyvenusių žmonių galvų, besiilsinčių jų kūnų vandenyje, situacijos neapibrėžtumo, sukuria nepaaiškinamos ramybės jausmą.

Vytautas Stanionis. Iš serijos „Gyvenimai”

Damien Peyret. Iš serijos „Maudybės ir garai”

Arturo Valiaugos projekte „Tarp krantų“ – Baltijos jūra kursuojančių keltų ir pakrantės miestų kasdienybė. Čia susikerta įvairių žmonių, keliaujančių įvairiomis kryptimis ir įvairiais tikslais likimai. Kiekvienoje fotografijoje – kuri savo kompozicija primena atviruką – atskira istorija. Žiūrint į fotografijas apima neapibrėžtumo, nestabilumo jausmas – kelionė – tai visada galimybė pasitikrinti ir permąstyti savo patirtį. Projekte archetipai keičia simbolius ir atvirkščiai. Čia nerasi nuoseklumo ar įprasto dokumentavimo – kaip mini autorius, svarbiausia buvo perteikti subjektyvų patyrimą bei vidines nuotaikas ir būsenas. Darbuose gali jausti ir stiprią socialinę kritiką, tačiau čia ji užslėpta specifine estetika.

Arturas Valiauga. Iš serijos „Tarp krantų”

Ne tik šios parodos, festivalio, bet ir visos Lietuvos fotografijos atradimu galima pavadinti 1990-ųjų pradžioje Klaipėdoje veikusios menininkų grupės „Doooris“ darbus. Raimundo Urbono fotografijos, kurias apipaišė tapytojai Arvydas Karvelis ir Andrius Jankauskas žymi specifinį rezistencinį Lietuvos fotografijos charakterį ir tuo pačiu etapą. Koliažai, kuriuos galima priskirti avangardo krypčiai, nors ir išsiskiria parodos kontekste, tačiau kaip ir visi parodos projektai pasižymi subtilia, tačiau itin stipria socialine kritika.

Eglė Deltuvaitė

Dooooooris


Comments are closed.