© Algis Griškevičius. Užtemimas.2009

Algis Griškevičius
„Cirkas“
Video filmo autorės: Morta Griškevičiūtė ir Gintarė Rakickaitė
Kuratorė: Eglė Deltuvaitė
2010 m. rugsėjo 13 – 25 d.
Atidarymas: rugsėjo 13 d. 17 val.
Edukacinis susitikimas: rugsėjo 13 d. 15.30 val.
Galerija „Akademija“
Pilies g. 44, Vilnius
I – VI 12 – 18 val.

Algio Griškevičiaus fotografijas lengva atpažinti – ko gero, šiandien Lietuvoje joks kitas autorius nekuria panašių darbų. Jie pirmiausiai įsimena savo tarpdisciplinine prigimtimi, susijusia ne tiek su šiuolaikinio meno praktika, kiek su tokiomis tradicinėmis meno sritimis kaip dailė, skulptūra ar teatras. A. Griškevičiaus fotografijos – tai ilgo kūrybinio proceso galutinis rezultatas, kuriame įamžintos autoriaus suręstos sudėtingos konstrukcijos ir kruopščiai surežisuotos situacijos. Būdamas profesionalus dailininkas, dirbęs tapybos, knygų iliustravimo, plakatų ir scenografijos srityse, kuriantis objektus iš medžio bei metalo, A. Griškevičius savo kūrybinę patirtį bei amato išmanymą, regis, panaudojo ir kurdamas fotografijas. Jo nuotraukose užfiksuoti vaizdai pirmiausiai turėjo gimti menininko vaizduotėje ir būti specialiai fotografavimui įgyvendinti tikrovėje. Tuo jie iš esmės skiriasi nuo natūralioje gyvenimo tėkmėje fotografų pastebimų ir užfiksuojamų „lemiamų akimirkų“. Šiuo požiūriu,

A. Griškevičius peržengia fotografo, kaip akylo stebėtojo, stereotipo ribas ir renkasi aktyvaus kūrėjo vaidmenį, leidžiantį sujungti skirtingas meno sritis.

Nors toks kūrybinis metodas yra įsitvirtinęs tarptautinėje fotografijos scenoje (pvz. austro Erwino Wurmo ar japono Tatsumi Orimoto fotografijose užfiksuotos surežisuotos situacijos, kuriose žmonės tampa savotiškais skulptūriniais objektais), tačiau Lietuvoje jo nuosekliai laikosi bene vienintelis A. Griškevičius. Neįprastai lietuviškos fotografijos kontekste atrodo ir tokios kūrybos rezultatai. Iš pirmo žvilgsnio, A. Griškevičiaus fotografijos gali pasirodyti pilnos absurdiškų detalių: stambūs modelių kūnai, sustingę žemės traukos dėsnius paneigiančiomis pozomis, atlantų skulptūras pakeitę tikri žmonės, laikantys lietuviškos kaimo trobos prieangio stogą, ar debesis pučiantis vyriškis. Tačiau šie ir daugelis kitų A. Griškevičiaus sukurtų, atrodytų, absurdiškų neatitikimų, iš tiesų, gali būti nesunkiai „perskaitomi“ kaip prasmingi ženklai ir kelti esminius klausimus. Ar mes galime nugalėti materialios būties suvaržymus ir pakilti į svajonių erdvę? Ar įvairūs žmogaus grožio idealai ir kiti sociokultūriniai stereotipai turi ką nors bendro su tikrove? Ar įmanoma rasti žemiškojo ir įsivaizduojamo idealaus, „dangiškojo“ gyvenimo sąlyčio taškų? Gal kaip tik todėl, kad daugelis gyvename, bandydami atsakyti į panašius klausimus, menininkui pavyksta savo modelius įtikinti surengti „cirką“ viduryje lauko?

Nors A. Griškevičiaus fotografijose užfiksuoti vaizdai, gerai įsižiūrėjus, kreipia mintis egzistencinių klausimų link, tačiau kartu jie išlieka pabrėžtinai kasdieniški. Menininkas savo fotografijoms sukuria simbolinę prasmę turinčias mizanscenas, bet jų simboliškumas kontrastuoja su panaudotų priemonių buitiškumu ir žmogaus kūno materialumu. Fotografijose akcentuojama priešprieša tarp apibendrintos filosofinės prasmės ir ją perteikiančių ženklų trivialumo neleidžia abejoti tuo, kad svajones visada tenka įgyvendinti labai žemiškais būdais. Kaip tik dėl šio neatitikimo dažnai esame panašūs į negrabius, keistuolius cirko artistus, užsimojusius atlikti neįmanomus triukus.

Fotografijų autorius taip pat renkasi savotišką keistuolio vaidmenį Lietuvos fotografijos scenoje. A. Griškevičiaus darbų konceptualus pagrindas bei ironija juos sieja su šiuolaikinio meno kontekstu, tuo tarpu polinkyje į filosofinius apibendrinimus, vaizdų metaforiškume ir kaimo motyvuose galima atpažinti lietuviškos fotografijos tradicijų atgarsius. Galbūt kaip tik šis dvilypumas ir yra įdomiausias A. Griškevičiaus fotografijų bruožas, apjungiantis lokalias fotografijos tradicijas su (savi)refleksyviu žvilgsniu, būdingu tarptautiniam šiuolaikinio meno laukui.

© Tomas Pabedinskas, 2010