© Balys Buračas

„1922…“
Autoriai: Algimantas Aleksandravičius, Balys Buračas, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus, Stanislovas Žvirgždas

Kuratoriai: Antanas Sutkus, Eglė Deltuvaitė
2008 rugsėjo 9 – 30 d.
Vilniaus rotušė

Paroda pavadinimu „1922…“ – istorinė. Aštuoni lietuvių fotografai, atspindintys Lietuvos fotografijos istoriją, tam tikrus etapus – praeitį.

Tai galimybė pažvelgti į Lietuvos fotografijos ir Lietuvos kaip krašto istoriją, pamatyti tai, kas prarasta ir pasikeitę. O prarastas senasis Lietuvos kaimas. Fotografas-etnografas Balys Buračas, kuriam priklauso seniausia parodos fotografija, datuojama 1922 metais, skubėjo užfiksuoti liaudies meną ir kaimo žmonių darbus, gegužines ir laidotuves, dievdirbius ir stalius, jomarkininkus ir pasakorius, dailės dirbinius, papročius, ir daugybę kitų siužetų. Iš dokumentinės kraštotyrinės Buračo fotografijos mokėsi vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos atstovai. Savo tematika Buračo fotografijai artima Romualdo Požerskio serija „Atlaidai“, kur autorius užfiksavo kaimo žmonių dvasines šventes. Keičiasi laikas – Požerskis fotografavo sovietmečiu, tačiau būtent dėl to šie darbai įgauna itin svarią reikšmę, rodo žmonių prisirišimą prie senųjų tradicijų, juk bet kokios su krikščionybe susijusios apeigos buvo draudžiamos.

A. Macijauskas mums kalba apie Lietuvos kaimo turgus. Bet kalba jau kita. Macijauskas norėjo parodyti turgų kaip fantasmagorišką jomarką, kaip kankinimų vietą, bet jo darbai taip pat kaip ir visa senoji fotografija atlieka mnemoninę funkciją – informuoja mus, primena, kaip kadais atrodė turgūs – dar viena šventė.

Kaip Macijauskas skubėdavo į turgų savaitgaliais, taip Rakauskas kiekvieną pavasarį į žydinčius laukus ir pievas. Daug metų fotografavęs šią seriją, autorius sukaupė nemažai darbų. Serija „Žydėjimas“ sutampa su paties fotografo „žydėjimu“. Pasak autoriaus, tai labiausiai nusisekęs jo darbas.

Stanislovo Žvirgždo serija „13 Neries tiltų” ragina pažvelgti į tai, ką per neapdairumą prarandame ir gadiname. Nuotraukos nekalba apie laiką – nėra svarbu, kada jos buvo padarytos. Bet klasikinis peizažas, taip neatsiejamas nuo lietuvių meno, bando mus sustabdyti, priversti pamatyti klasikinį grožį.

Visa paroda yra bandymas sustabdyti, atgręžti atgal. Tradicinė lietuvių fotografija kalba apie grožį – žemės, žmogaus. Psichologinio portreto meistras Antanas Sutkus čia rodys savo jaunystės darbus – „ J. P. Sartre ir Simone de Beauvoire Lietuvoje“. Fotografija, kurioje J. P. Sartre vienas keliauja sniego baltumo kopomis tapo tradiciniu filosofo egzistencializto įvaizdžiu.

Algimantas Aleksandravičius portretuose nekuria stereotipo, bet jau esamą jį išradingai panaudoja portreto sukūrimui. Kiekvienas portretas – sustabdyta spektaklio scena, įkūnijanti įspūdį, kurį vieną teprisimename.

Algimantas Kunčius serijoje „Reminiscencijos“ kuria asmeninės ir kolektyvinės atminties albumą, kur ribos tarp šios ir kitos atminties labai slidžios. Senos trobos langas ir naujų daugiabučių rajonų statybos kontrastuoja tarpusavy kaip objektai ženklai ir objektai simboliai.

Ši paroda – klasika. Kaip žinia, nesenstanti. Tai Lietuvos fotografijos istorija – vis dar verta visų mūsų žvilgsnio ir pagarbos.

Tekstas © Monika Lipčic